Kronika

2026 m. vasario 6 d. Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje - Tirkšliuose pristatytas trečiasis vyskupijos Šimtmečio metams skirtas leidinys – „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“.

Susitikimo dalyviai lankėsi kapinių koplyčioje, kurioje 2023 m. įrengti Mykolo Gedimino Pačkausko sukurti kryžiaus keliai. Juos medituodamas br. Gabrielius Juškevičius OP parašė tekstus mąstymams. Gražia ir skambia žemaičių kalba sukurti mąstymai jau šią Gavėnią pradės skambėti ir Telšių vyskupijos bažnyčiose.

Susitikimas prasidėjo Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Po pamaldų buvo pristatytas leidinys, kurį išleido Mažeikių Henriko Nagio viešoji biblioteka, remiama Mažeikių rajono savivaldybės ir bendradarbiaudama su Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapija.

Tirkšlių parapijos klebonas kan. Petras Smilgys priminė gilią krikščionišką tradiciją vaizduoti Kristaus kančią ir ją apmąstyti: „Apmąstant Kryžiaus kelio stotis susitinka Dievo Žodis, istorija ir malda. Mąstydamas šį Jėzaus Kryžiaus kelią supranti, kad krikščionių Dievas perėjo visus kelius, kuriais pereiname mes kiekvienas, taigi todėl savo gyvenimo iššūkiuose niekada nesi vienas ir, svarbiausia, tada, kai norėsis tarti „viskas“, „pabaiga“, Jis savo agonija ant kryžiaus ir Prisikėlimu, kaip tam šventyklos viršininkui Jajirui, išgirdusiam apie jo dukros mirtį, sako „nenusigąsk, vien tikėk“ (plg. Mk 5, 21–43)“.

Knygos įžangoje Vilniaus dominikonų vienuolyno prioras Jokūbas Marija Goštautas OP pasidalino mintimis apie meninę – teologinę Kryžiaus kelio žinią: „Krikščioniškame žodyne mirtis ir visa, kas ją sukelia, ir ką ji atneša, turi tik vieną vardą — kryžius. Būtent šią temą menininkas Mykolas Gediminas Pačkauskas parodo savo kūriniuose. Krikščionybės menininkai stengiasi suvienyti du vienas kitą papildančius įvaizdžius: tragišką mirties įvaizdį per nukryžiavimą ir meilės kelio įvaizdį. Pats Kryžiaus kelias čia pasirodo kaip kryžius, kuris gyvena. Todėl ir meilė, ir viskas, iš ko ji kyla ir ką ji nori paliudyti, krikščionybėje turi lygiai tą patį vardą - kryžius. ... Dievas ir žmogus, krauju ir spjaudalais apipiltas, kuris suklumpa ir krinta po visų mūsų kryžių svoriu, - tas pats savo visagalybe ir savo meilės beprotybe. Tai „prieštara“, dėl kurios krikščionybė yra neįsivaizduojamai originali ir tikra. Kūno kančia, atmetimas, panieka, apleistos sielos neviltis — visa tai susijungia, kad čia Dievas atsiskleistų ne kaip pribloškianti pilnatvė, kuri teisia ir smerkia, bet kaip beribis meilės vandenynas, neribotai gerbiantis mūsų laisvę. Ir šis neįsivaizduojamas atstumas tarp Dievo ir Nukryžiuotojo - „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ - staiga prisipildo Dvasios dvelksmo, Prisikėlimo dvelksmo, Gyvenimo dvelksmo“.

Pats Kryžiaus kelio mąstymų autorius br. Gabrielius Juškevičius OP dalyvavo susitikime nuotoliniu būdu iš Liono (Prancūzijos) dominikonų vienuolyno. Jis prisiminė savo pirmąjį apsilankymą koplyčioje ir paskatinimą sukurti stacijoms mąstymus.

Bažnyčios žmonės išgirdo mąstymus, kuriuos pakaitomis skaitė Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus skrajojamojo teatro skaitovai Laimutė Skabickienė ir Juozapas Kukštas.

Mintys apie Viešpaties kančią ne vienam išspaudė iš akių ašarą: „A to esi matės Pondėiva parkrėtosi unt keliu? Uns vėsomet pasėlėnkės pri sava tarnū ė tarnaičiu. Kāp krent unt anuo mūsa griekā, tēp krent unt mūsa anuo maluonė. Polkem unt keliu vėsė krikščiuonis, dėdlē ėštruoškėn Jiezaus maluonės.“

Iš kaimyninės Sedos parapijos kilęs skulptorius dominikonas pasaulietis Mykolas Gediminas Pačkauskas pripažino, jog ne tiek dirbo, kiek meldėsi, kad atrastų tinkamas vaizdavimo formas. Visose stotyse yra vaizduojami laiptai, kurie tampa mintį rišančia grandimi. Pilotas buvo užkopęs karjeros laiptais iki Romos imperijos provincijos prefekto, todėl galėjo teisti Jėzų. Laiptai tampa metafora, kuri pasitarnauja kopimui link Golgotos ir netgi kilimui link dangaus.

Fotografijų autorius Gintas Kavoliūnas pripažino, jog ne iš pirmo karto pavyko surasti tinkamiausią vaizdavimo būdą, nes kiekvienos stacijos vaizdavimas perteikia skirtingą nuotaiką.

Kalbos redaktorius Juozas Pabrėža pasidžiaugė žemaičių kalbos atgimimu, kuris ateina ir per Bažnyčią. Renginį vedė Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė.

Baigiamąjį žodį taręs Telšių vyskupas padėkojo leidinio sumanytojams ir kūrėjams, nes leidinys pasirodo Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimui skirtais metais. Vyskupas Motiejus kalbėjo ta kalba, kuria yra išleista knyga. Telšių vyskupas Algirdas priminė, kad leidinys yra skirtas vyskupijos Šimtmečiui paminėti, todėl prisideda prie bendro vyskupijos dvasinio gėrio. Tuo pačiu ganytojas paragino tikinčiuosius Gavėnios metu apmąstyti Kryžiaus kelią pasinaudojant žemaitiškai surašytais mąstymais. Leidinio pabaigoje pateiktas trumpas rečiau naudojamų žemaitiškų žodžių reikšmių paaiškinimas, kuris labai pravers pradedančiam žemaičiuoti. Viskas tebus daroma Dievo garbei!

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Birutės Šneideraitienės ir Haroldo Šneideraičio