Kronika

Vyskupas Justinas Staugaitis
Ganytojiškas laiškas šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-metų jubiliejaus proga

Dievo gailestingumu ir Apaštalų Sosto malone Telšių Vyskupas ir Klaipėdos Prelatas, Gerbiamajai Dijecezijos ir Prelatūros Dvasiškijai ir Tikintiesiems siunčia sveikinimą ir laiminimą Viešpatyje.

Mylimieji!

Istorija niekuomet nesikartoja žodis žodin. Tačiau žmonijos gyvenime randame iš esmės labai panašių dalykų, nors jų vienus nuo kitų skiria keleri šimtai metų.

Dvyliktasis ir tryliktasis šimtmečiai po Kristaus, žinoma, daug kuo skiriasi nuo dabartinių laikų. Bet giliau įsižiūrėję į anų laikų krikščioniškosios Europos gyvenimą, daug ką rasime panašaus į mūsų laikus.

Viešpaties Kristaus mokslas tuomet jau buvo apšvietęs visas Europos tautas, tik Lietuva tebesilaikė savo senosios pagonystės. Europos visuomenės gyvenimas, bendrai imant, buvo sutvarkytas Kristaus mokslo pagrindais. Tačiau ant to šviesaus krikščioniškosios visuomenės gyvenimo dugno nemaža buvo taškų, kartais ir labai juodų dėmių.

Ieškojimas turtų ir gyvenimo prabangų didele dalimi buvo apgalėjęs diduomenę. Nuo tos ydos neretai ir pati dvasiškija nebuvo laisva. Dėl tikrų ar kartais tik išsvajotų skriaudų kariaudavo valstybės su valstybėmis, miestai su miestais, atskiri didikai vieni su kitais. Nuolatiniai karai atplėšdavo tėvus nuo šeimynų, naikindavo šalies turtą, nuo ko nukentėdavo ypač vargo žmonės. Matant didikus besimaudančius prabangoje ir sauvaliaujančius, žemesniųjų sluoksnių žmonėse kildavo pavydas, neapykanta. Trumpai kalbant, lyg kad šiandien, ėmė būti gyvas socialinis klausimas.

Šitam klausimui išspręsti pasipiršo nekviesti veikėjai, eretikai, žinomi istorijoj valdiečių ir albigiečių vardais.

Tie eretikai, remdamiesi savaip suprantamu Šventuoju Raštu, stengėsi panaikinti Katalikų Bažnyčią ir jos vietoje tarėsi įkursią naują krikščionybę, kuri žmonių gyvenimą padarysianti tolygų pirmųjų krikščionių gyvenimui. Eretikai nepripažindavo nuosavybės ir Santuokos sakramento, niekindavo iš viso Sakramentus, Bažnyčios valdžią ir visą ano laiko visuomenės tvarką. Veikė ne tik žodžiais, bet ir prievarta; degė didžiausia neapykanta visam tam, kas katalikiška. Ir jei tie eretikai būtų nugalėję, tai nebūtų likę ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir pačios krikščioniškosios civilizacijos, davusios žmonijai ir tebeduodančios neapsakomų gėrybių daugybės.

Patogią dirvą veikti eretikams sudarė žmonių minių tamsumas ir ištvirkimas. Šitoms ligoms gydyti Dievo apvaizda siuntė du didelius šventuosius: šventąjį Domininką ir šventąjį Pranciškų Asyžietį.

Šventasis Domininkas įsteigė pamokslininkų ordiną. Domininkonai, patys būdami švento gyvenimo kunigai, skelbė tyrą Bažnyčios mokslą, aiškino eretikų klaidas ir tuo būdu daug žmonių nuo erezijos sulaikė, daug pakliuvusių į jos pinkles išgelbėjo.

Šventasis Pranciškus savim ir savo įsteigtu ordinu kaip tik gyvai parodė krikščionies idealą. Tasai šventasis įrodė, kad nereikia taisyti Bažnyčios, tik reikia semti iš tų turtų, kuriuos jai yra palikęs Kristus, ir tuo būdu galima kiekvienam žmogui pasiekti aukščiausią tobulumo laipsnį ir išgydyti visuomenės ligas, kurios eina ne iš Bažnyčios mokslo, bet kaip tik iš to, kad žmonės nuo to mokslo nutolsta.

Šventasis Pranciškus prieš žmogaus puikybę pastatė nusižeminimą, prieš gobšumą – neturtą, prieš prabangų ieškojimą – susivaldymą ir savęs marinimą, prieš neapykantą – meilę.

Pats virtęs gražiausiu šitų dorybių paveikslu, šventasis giliai įdiegė jas į savo įkurtus ordinus – vyrų ir moterų. Pranciškonės moterys aukštos tobulybės laipsnio siekė, užsidariusios vienuolynuose. Jų kuklus, vargingas, aštrus gyvenimas buvo gyvas atsakymas moterims, mėgstančioms puoštis, prabangose maudytis. Vyrai pranciškonai ne tik patys save tobulino, bet, eidami į pasaulį, žodžiu ir pavyzdžiu skelbė Evangelijos idealą.

Šventasis Pranciškus nepasitenkino įsteigęs šiuodu vienuolių ordinus. Juk ne visi žmonės gali, palikę pasaulį, užsidaryti vienuolyne. Taigi, šventasis sugalvojo trečią regulą (iš čia tretininkų vardas), kuria nurodė, kaip žmonės, gyveną pasaulyje, privalo krikščioniškai gyventi ir siekti aukštesnio tobulybės ir šventumo laipsnio.

Iš tretininkų daug ko nebuvo reikalaujama. Jie galėjo pasilikti Santuokoje, arba jon eiti, jei dar nebuvo santuokiniais ryšiais susijungę; galėjo pasilikti prie savo užsiėmimo, tik iš jų buvo reikalaujama: 1) grąžinti turtus, neteisingai įgytus, ir atitaisyti skriaudas, artimui padarytas; 2) griežtai laikytis Katalikų Bažnyčios mokslo ir klausyti dvasinių vyresnybių; 3) sąžiningai atlikti savo pareigas; 4) vengti pasaulio prabangų; 5) dažnomis išpažintimis, šv. Komunijomis, šv. Mišių klausymu ir malda tobulinti savo gyvenimą.

Sunku apsakyti, kiek gero pasauliui yra padariusi šita trečioji šv. Pranciškaus regula. Tretininkais netrukus ėmė rašytis ne tik paprasti žmoneliai, bet didikai, pasaulio galiūnai, patys karaliai, savo gyvenime įkūnydami Kristaus mokslo idealą. Ėmė nykti prabangos, sušvelnėjo žiaurumas, ėmė augti pasišventimas, meilė.

Žmonijos taisytojais tarėsi esą aukščiau minėti anų laikų valdiečiai ir albigiečiai; žmonijos taisytojais tariasi esą šiandieniniai socialistai (20 a. pradžioje socialistais buvo vadinami kairuoliškų pažiūrų ideologijos srovės, tarp kurių buvo ir komunistai). Ir vieni, ir kiti pradeda darbą nuo griovimo. Ir vieni ir kiti dega pagieža ir neapykanta. Vargšai užmiršta, kad ir sugriauti jau ne taip lengva, ypač sugriauti tai, ką amžiai yra statę, kas ir šiandien dar stipriai laikosi, kas duoda žmonijai laimės, kas nuoširdžiai ir uoliai yra ginama, net mylima. O tokia yra krikščionybė ir jos sukurta civilizacija. Jai sugriauti kiek reikės aukų, kiek nelaimių, kiek žmonių kraujo! O ir sugriovęs, ką pastatysi? Ligšioliniai bandymai ryškiai įrodo, kad vietoje žadamo rojaus, žmonės susilaukia pragaro; ir nenuostabu, nes tveriamoji pajėga tebėra meilė; kerštas ir neapykanta, kuriais degė anų laikų žmonių visuomenės tariamieji taisytojai, kurie yra išrašyti ir ant raudonos šiandieninio socializmo vėliavos, niekad nieko gera nėra sutvėrę ir sutverti negali.

Visai kitos rūšies taisytojas buvo šventasis Pranciškus. Jis darbą pradėjo nuo savęs. Bloga yra pasaulyje – pasakė sau šventasis. Bet bloga, kad žmonės ne tuo keliu eina, kuriuo reikėtų eiti. Žmonės trokšta laimės ir mano ją rasią turtuose ir prabangose. Dėl jų užmiršta Dievą ir artimą. Bet turtai ir prabangos žmogui laimės neduos ir negali duoti, nes žmogus tik Dievuje tegali rasti laimę.

„Ir aš, Pranciškus, ne ten, kur reikia, ieškojau laimės. Man reikia mylėti Dievą ir dėl Dievo meilės mylėti artimą. Reikia man pašalinti visa, kas šitai meilei pasiekti kliudo; reikia išsižadėti turto ir visų pasaulio brangumų“ – taip sau kartą taręs, šventasis Pranciškus jau drąsiai ėjo pasirinktu keliu. Tapęs vargšu, visas savo mintis kėlė į Dievą, Dievu gyveno, Dievu džiaugėsi. Mylėdamas Dievą, mylėjo šventasis visa, kas yra Dievo, - ne tik žmones, bet ir gyvulėlius bei augalus, nes tai yra geriausiojo Dievo padariniai.

Šventojo meilė buvo taip didelė, kad jąja stačiai liepsnojo ir širdis. Iš tos galingos širdies meilė perėjo į šventojo įkurtus ordinus, į visą pasaulį; pasiekė net mūsų laikus. Šventojo Pranciškaus dvasia ir šiandien nemaža sielų įkaitina, daugelyje širdžių uždega Dievo ir artimo meilę. Tokioje gi visuomenėje, kurioj viešpataus Dievo ir artimo meilė, viskas bus tvarkoje, nieko griauti nebereikės.

Apie šventąjį Pranciškų trumpai reikia pasakyti. Jis buvo ir yra žmonių visuomenės taisytojas. Bet jis nieko negriovė ir visa ką taisė. Tuo skiriasi šventieji nuo šiaip neva veikėjų, norinčių taisyti pasaulį. Tuo skiriasi šv. Pranciškaus veikimas nuo eretikų valdiečių ir albigiečių ir, galima sakyti, nuo šiandieninių socialistų.

Šių metų spalio 4 d. kaip tik sukanka 700 metų nuo tos valandos, kai šv. Pranciškus, baigęs pilną nuopelnų šios žemės gyvenimą, nuėjo amžinai susijungti su tuo Kristumi, kurį taip mylėjo, kurio šventąsias žaizdas stebuklingai buvo gavęs patirti ant savo kūno.

Šv. Tėvas Pijus XI į viso pasaulio Vyskupus išleido tam tyčia raštą, kuriuo ragina katalikus ypatingai pažymėti tas Bažnyčiai brangias sukaktuves.

Mes, Mylimieji, geriausiai pagerbsime šv. Pranciškų, jei, atminę jo nuopelnus, pasistengsime jais sekti. Mūsų laikų katalikų gyvenimas labai nutolęs nuo Evangelijos idealo. Visus mus yra pagavusi materializmo dvasia. Ir mes šiandien teieškome laimės ten, kame jos negalima rasti. Lobio, tuščios pasaulio garbės, prabangų troškimas yra apgalėjęs geriau pasiturinčius sluoksnius. Tie, kurie tik savo rankų darbu minta, pavydo ir pagiežos pilnomis akimis žiūri į tuos, kurie bent kiek turto valdo; sakau bent kiek, nes, tiesą pasakius, didelių turtuolių, vadinamų kapitalistų, pas mus nėra. Dievo ir atrimo meilės trūksta darbo davėjams ir darbininkams. Ir vieni ir antri tegrįžta nuoširdžiai prie Kristaus, prie Jo Evangelijos, kurioj yra pasakyta: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6,33).

Pirmoje eilėje turi duoti pavyzdį tretininkai. Jų yra gana daug mūsų šalyje. Duok, Dieve, kad būtų dar daugiau, ypač vyrų. Bet tretininkai neprivalo pasitenkinti vienu garbingu tretininko vardu, jie privalo nuodugniai suprasti ir gyvenimu atvaizduoti šv. Pranciškaus dvasią. O toji dvasia – tai Dievo ir artimo meilės dvasia; tai pasišventimo, tai nusižeminimo, tai kantrumo, tai nuolaidumo, tai skriaudų dovanojimo, tai tikrojo, nuoširdaus pamaldumo dvasia. Duok, Dieve, kad mūsų tretininkai tai suprastų ir savo gyvenimu tai atvaizduotų. Gražus jų pavyzdys patrauktų kitus, jų meilės karštis uždegtų kitus..., ir mes pasijustume, kaip mūsų Lietuva virsta tikrųjų krikščionių, šventųjų šalimi, kuriai jokie socializmai nebūtų pavojingi.

Kad tai įvyktų per galingą šv. Pranciškaus užtarimą!

+ Justinas Vyskupas
1926 m. liepos 20 d., Telšiai