Kronika

Kasdienėse Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos Atlaidų apžvalgose mes jau suformavome tradiciją, jog bent vieną iš dvylikos Atlaidų dienų talpiname mūsų ištikimų skaitytojų dvasiniam tobulėjimui skirtą nesutrumpintą vieno ar kito ganytojo homiliją, prie kurios tinka posakis: „Nei pridėsi, nei atimsi“.

Šiandien, liepos 5-ąją, Telšių dekanato kunigų, vadovaujamų dekano prelato Juozo Šiurio, ir piligrimų sklidiną pagrindinę Atlaidų dieną, kai visą dėmesį skyrėme maldai už šeimas ir besiruošiančius Santuokos sakramentui, Sumos Šv. Mišių aukai, kaip ir dera, vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Jo homilijos klausėsi galybė piligrimų ausų, tarp kurių – Lietuvos Respublikos Seimo narys Martynas Gedvilas, Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus su žmona, šios savivaldybės administracijos direktorė Lina Leinartienė, Telšių miesto ir rajono seniūnijų seniūnai bei Telšių regioninės ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė su komanda.

Maloniai kviečiame negirdėjusiuosius sutelkti savo dėmesį į sekančias eilutes.

„Dievo žodžio liturgiją šiandien pradėjo pranašo Zacharijo žodžiai: „Džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina“.

Ar tu džiaugiesi, kad Dievas pas tave ateina?..

Mūsų individualistinėje kultūroje mes norėtume pakoreguoti pranašo knygą ir siūlytume įrašyti maždaug tokius žodžius: „Dieve, tai tu džiaukis, kad aš pas tave ateinu!“

Ši korekcija kyla iš puikybe ir egoizmo sugadintos žmogaus širdies, kai žmogus save stato į centrą, o visi kiti (net ir Dievas) privalo jam tarnauti.

Dievas tikrai tarnauja žmogui išganymo tarnystėje. Juk ir Jėzus sakė, kad jis atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir daugybę išpirkti. Reiškia, jog Dievas atėjo tarnauti tam, kad išgelbėtų žmogų. O nuo ko viskas prasidėjo?

Dievo atėjimas į pasaulį prasidėjo nuo šeimos. Daug kas anksčiau šeimos gyvenimą laikė menkaverčiu (šiandien, beje, taip pat tokių vis dar pasitaiko), bet Dievo pasirinkimas ateiti pas žmogų per šeimą kardinaliai keičia mūsų požiūrį į ją.

Įvairiuose viešbučiuose teko matyti užrašus bei nuotraukas, kokie žymūs žmonės buvo ten apsistoję. Štai ir Vilniuje yra viešbutis, kurio darbuotojai didžiuojasi, jog ten nakvojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Savininkai tiki, kad įžymybės apsilankymas reiškia didelį jų triūso įvertinimą, tos įstaigos pagerbimą.

Kadangi Dievo kelias pas žmogų veda per šeimą, vadinasi, santuokinis gyvenimas yra sakramentas, nes Dievas buvojo šeimoje.

Šiandien Evangelijoje išgirdome Jėzaus kreipimąsi į Tėvą: „Aš šlovinu tave, Tėve.“ Sūnus šlovina Tėvą. Šiame pašlovinime vėliau išgirstame ir dėkojimą. Kartais, ištikus rimtam gyvenimo išbandymui ar atsidūrus sunkioje gyvenimo situacijoje, per nuolatinius dūsavimus ir aimanavimus pamirštame pašlovinti Tą, kuris teikia įvairiopas dovanas mums, per mus – kitiems, galiausiai – tiesiog ieškantiems paguodos Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Šiandien pats mūsų Atpirkėjas parodo pavyzdį, kad ir mes nepaliautume šlovinti Tėvo, iš kurio rankų mokomės priimti ir gera, ir – kaip neretai mums atrodo – bloga.

Mūsų laikmetis tarsi pateikia daug pozityvių galimybių, bet tuo pačiu ir pagundų bei pinklių, pavyzdžiui, santykiuose tarp žmonių. Esame labiausiai skaitmeniškai internetu surišta karta, bet dar niekada žmogus, turėdamas galybę išmanių įrenginių, nesijautė toks vienišas. Iš to vienišumo kyla tokios ligos kaip depresija.

Gailestingumo kongrese vienas pranešėjas pasidalijo istorija apie žmogų, kuris, susirgęs depresija, išleido daug pinigų psichologų konsultacijoms ir psichoterapijai, tačiau vis giliau ir giliau grimzdo į ligą. Kažkas jį pakvietė į Bažnyčios organizuojamą „Alfa“ kursą. Stebėtina, bet, atradęs tikėjimą, jis pagijo iš savo ligos. Žmogus padarė išvadą: į Bažnyčią eiti žymiai pigiau, negu į psichoterapijos seansus, o ir efektas – nepalyginamai geresnis. Kitaip tariant, tikėti Dievu tiesiog apsimoka.

Evangelijoje nuskambėjo žodžiai „jungas“ ir „našta“. Viešpats sakė: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Tikrai nėra lengvo gyvenimo, kuriame nebūtų jokių rūpesčių, vargų ar iššūkių. Svarbiausias dalykas – kaip mes su tuo susidorojame? Dievas mums siūlo savo pagalbą, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, <...> aš jus atgaivinsiu.“

Šiemet švenčiame jubiliejinius šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo Dangui metus. Prieš 800 metų jo siela atsiskyrė nuo kūno ir nukeliavo į Tėvo namus. Jis priėmė Jėzaus mokymą paprasta ir nuolankia širdimi, todėl suprato esminį dalyką: kitų naštos, jeigu jos imamos su meile, tampa Viešpaties jungu, kuris yra švelnus ir lengvas.

Savo gyvenimo pabaigoje Pranciškus pasakojo apie savo jaunystę, kai dar buvo paskendęs pasaulio rūpesčiuose. Jis esą negalėdavo net pažvelgti į raupsuotuosius, kol vieną dieną, Jėzaus įkvėptas, surado savyje drąsos ir meilės apkabinti bei pabučiuoti raupsuotąjį, prisiartinusį prie jo. Būdamas vienybėje su Viešpačiu, Pranciškus patyrė, kad šis susitikimas su raupsuotuoju daugiau nebėra jam sunkus. Tai, kas buvo kartu, nuo tos akimirkos tapo saldu.

Kas iš meilės neša brolio ar sesers naštą, to ir gyvenimas keičiasi. Gyventi mylint – tai lyg pilti medų į kartų gėrimą. Tai, kas buvo nemalonu ir slėgė, netikėtai pakeičia „skonį“. Tada žmogus jaučiasi susitaikęs su savimi ir su visa kūrinija.

Neseniai LR Seimo pirmininkas Juozas Olekas buvo paklaustas, ką galėtų patarti šeimoms, kad Lietuvoje kiltų gimstamumas. Parlamentaras taip atsakė: „Pirmiausia reikia norėti šeimoje auginti vaikučius. Reikėtų galvoti ne apie tai, koks vargas ar rūpestis, bet koks džiaugsmas yra vaikai. Koks džiaugsmas turėti, auginti vaikus, anūkus. Tikras, nesuvaidintas džiaugsmas teikia didelę pilnatvę. Kviečiu pagalvoti ne tik apie pramogas, bet ir apie didį džiaugsmą, kurį suteikia šeima ir vaikai.“

Itin svarbu skirti laiko šeimai, nes aplink mus labai daug laiko vagių, o didžiausias vagių karalius – internetas ir socialiniai tinklai. Jam mes visada turime laiko.

Gailestingumo kongrese išgirdau istoriją iš šeimos gyvenimo. Tėvas sūnui niekada neturėdavo laiko, sakydamas, jog jam reikia dirbti, kad išlaikytų šeimą. Sūnus kartą paklausė tėvo: „Kiek tu uždirbi per valandą?“ Tėvas, pagalvojęs, atsakė: „20 eurų.“ Sūnus paprašė tėčio dešimtinės. Tėvas davė ir stebėjo, ką sūnus darys su pinigais. Vaikas nuėjo į kitą kambarį, iškratė savo smulkių pinigėlių taupyklę ir, suskaičiavęs visus savo sutaupytus pinigus, atnešė tėvui, sakydamas: „Čia – 20 eurų, kad tau nereikėtų dirbti. Ateik ir valandą pažaisk su manimi.“

Istorija graudi, nes sūnus taupo pinigus, kad galėtų nusipirkti valandą tėvo dėmesio. Mieli tėvai, o jūs ar turite ir ar skiriate laiko savo vaikams? Manau, kad daugelis atsakysite – per mažai.

Tad šiandien, Dievo Motinos – Šeimų Karalienės akivaizdoje, įsipareigokime palaikyti šeimą, kurią savo atėjimu ypatingai pagerbė Dievas ir kuri yra pagrindinis valstybės pamatas. Amen.“

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės