Kronika
2026 m. liepos 12-15 dienomis Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko kunigų rekolekcijos, kurias vedė Pamokslininkų ordino vienuolis br. Bernardas Mindaugas Verbickas OP. Iš Plungės kilęs ir Telšių kunigų seminarijos licėjuje studijavęs vienuolis prisipažino, jog malonu grįžti į jaunatviškos patirties prisiminimų pripildytas vietas.
Br. Bernardas kvietė medituoti pačią Kristaus su žmonėmis pasidalintos kunigystės esmę: esame pašaukti misijai, kuri mus pranoksta; skelbiame žodį, kurio nesame autoriais; dalijame malonę, kuri nėra mūsų... Kunigas kasdien liečia šventus dalykus, bet pats gali būti jų nepaliestas. Kodėl taip atsitinka?
Pamąstymus apie kunigystės esmę rekolekcijų vedėjas išskleidė penkių konferencijų pagalba. Pirmojoje konferencijoje buvo pareikšta, jog Dievas negali kunigo gyvenime būti aplinkybe (vienas iš...), bet visuomet turi būti statomas į centrą. Kitaip atsiras bodesys (akedija) tuo, ką darome. Pašaukimas prasideda ne nuo dorybių pristatymo, bet nuo visiško žmogiškų jėgų sunaikinimo. Biblijoje pašaukti misijai žmonės dejavo dėl savo silpnumo („Vargas man, esu žuvęs...“, „Pasitrauk nuo manęs, Viešpaties, nes esu nusidėjėlis“), tačiau būtent tai juose Viešpačiui labiausiai patiko. Savo ribotumą ir silpnumą išgyvenantis dvasininkas pasiekia daugiau, nes drąsiau remiasi Dievo jėga. Kartais vyksta atvirkštinis procesas – daug investuojama į reprezentaciją, o vidinis žmogus nėra pilnai atiduotas Kristui.
Antrojoje konferencijoje buvo nagrinėjamas tiesos ir patirties santykis. Kunigiškoje tarnystėje nei Dievas privalo mūsų guosti, nei žmonės pripažinti, kad gerai darome. Kunigui svarbu turėti laisvę nuo to, nes žmonių palaikymas nėra mūsų pašaukimo patvirtinimas. Juk pašaukimas nėra priklausomas nuo socialinio atsako. Kai atsiranda poreikis jaustis įvertintam, tuomet kyla pavojus suminkštinti Evangeliją ir pradėti pataikauti miniai. Bažnyčia nėra jokia socialinės ramybės institucija, nes kunigas nėra pašauktas būti žmonių mėgstamas, bet saugoti juos nuo puvimo.
Trečiojoje konferencijoje vienuolis kalbėjo apie pastoraciją be valdymo iliuzijos. Kunigas negali gyventi skolintu dvasingumu, bet dvasingumas kyla iš jo paties maldos patirties ir parapijos tikrovės. Tai vyksta per gebėjimą įeiti į žmonių gyvenimus ir ten ieškoti kelio į Dievą. Kunigas priklauso parapijai, bet parapija kunigui nepriklauso. Negalime pakeisti pastoracinės meilės pastoracine kontrole. Jei meilė nori atiduoti save dėl kitų, tai kontrolei svarbu turėti rezultatą ir pozityvų atsaką.
Ketvirtojoje konferencijoje daug dėmesio buvo skiriama Evangelijos skelbimui. Dažniausiai įsivaizduojame, kad mes skelbiame Dievo žodį, tačiau skelbiantis kunigas taip pat iš to gauna vienokią ar kitokią patirtį. Dažnai patirtis nėra pozityvi, nes išgyvenamas Dievo žodžio sėklos atmetimas. Nereikia pamiršti, kad krikščionybės centre stovi Kristaus kryžius, todėl net tada, kai mums atrodo, jog nieko nevyksta, Dievas daro savuosius darbus žmonių širdyse. Pasaulis viską matuoja sėkme, o krikščionybės centre – Kryžius, todėl pasaulio produktyvumas skiriasi nuo Bažnyčios vaisingumo. Vyksta tuščių rankų stebuklas – duodi tai, ko neturi. Juk esame ne šaltinis, bet kanalas, kuriuo teka tai, kas ne mūsų, bet Dievo. Problema kyla tuomet, kai pradedame savintis tai, ko nevaldome ir neturime. Prelegentas palietė ir suklydusių kunigų situaciją. Juos ne tik nuteisia, bet ir visiškai sužlugdo viešoji nuomonė, nesuteikdama jokios pasitaisymo ir atgailos galimybės. Ar kartais nėra taip, kad Kristus yra juose kartu kenčiantis?
Penktoji konferencija buvo skirta šventumo temai kasdienybėje. Šventumas reiškiasi per ištikimybę ir savo pareigų atlikimu. Kristus yra vertas ištikimybės. Kunigai šventėja atlikdami savo pareigas, nes šventumas bręsta ne šalia buities, bet paniręs į ją. Būtent kasdienybėje kunigiškas pašaukimas atsikrato iliuzijų. Ištikimybė mažuose dalykuose tampa konkrečia šventumo forma. Ne pompastiški renginiai ar akcijos palaiko Bažnyčią, bet su meile atlikti pilkos kasdienybės mažmožiai.
Baigdamas rekolekcijas br. Bernardas skyrė dėmesio Dievo Motinos Marijos pašaukimui. Viešpaties gimimas iš Mergelės reiškia tiesą, kad išganymas nekyla iš žmogaus pastangų, bet tik iš Dievo malonės ir Jo veikimo. Kristus mirė ne už idealų, bet už tikrą žmogų su visomis tamsiomis žmogiškos egzistencijos pusėmis. Šėtonas krenta ne prieš Dievo jėgą, bet prieš Viešpaties paprastumą. Švč. Mergelės Marijos gyvenime matome, ką Dievo malonė padaro iš žmogaus, jei tik žmogus ištaria savąjį fiat – tebūnie! Šventimų dieną kiekvienas kunigas ištaria savąjį fiat.
Rekolektantai kasdien šventė šv. Mišias, apmąstė Kryžiaus kelią, meldėsi Rožinį, adoravo Švč. Sakramentą ir diskutavo rekolekcijų temomis. Namo visi grįžo suraminti ir atgaivinti.
Telšių vyskupijos kurijos informacija
