Kronika

2026 m. lapkričio 11 d. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje įvyko laidotuvių šv. Mišios už Kaišiadorių vyskupą emeritą Juozą Matulaitį. Šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

Po šv. Mišių prisiminimais apie vyskupą Juozą pasidalino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kurį vysk. J. Matulaitis 1991 m. siuntė pradėti pasiruošimą kunigystei, o 1996 metais įšventino kunigu. Nuo 2004 metų iki pat vyskupo Juozo išėjimo į pensiją (2012 m.) mons. Algirdas buvo vyskupo Juozo generalvikaru. Prisimindamas bendrai praleistus tarnystės metus, vysk. Algirdas pasidalino kai kuriais įvykiais.

„Man vyskupas Juozas Matulaitis išliks atmintyje kaip tikro žmogiškumo ir gilaus tikėjimo žmogus. Visų pirma norėčiau išskirti kai kurias jo būdo savybes:

- Jis nenorėjo nei vieno įžeisti. Kuomet grįžau po daktarato studijų Vokietijoje, generalvikaro pareigas ėjo tremties paragavęs garbingas 92 metų prelatas. Nenorėdamas jo tariamai įžeisti, vyskupas Juozas jo neatleido, o mane paskyrė vyskupo vikaru. Šį sprendimą jis aiškino taip, kad garbingas senukas gali susijaudinti ir numirti. Pasigirdus nepasitenkinimui vyskupijoje dėl tokios situacijos, ganytojas mandagiai užsiminė garbingam prelatui apie galimą pareigų pabaigą, o šis su džiaugsmu tą žinią priėmė. Taip po mėnesio buvau paskirtas generalvikaru.

- Maldos žmogus. Važiuojant kartu automobiliu lankyti parapijų, vyskupas visuomet pravesdavo Rožinio maldą, skaitydavo garsiai brevijorių, o kelis kart ilgoje kelionėje netgi giesmes giedojome. Jis pradėjo beatifikacijos procesą pal. Teofiliui Matulioniui ir nepaprastai mėgo melstis Pivašiūnų šventovėje.

- Drąsus žmogus. Kaišiadorių vyskupijos partneriai iš Magdeburgo vyskupijos pasiūlė padėti vyskupijai įsirengti pramoninę vėjo jėgainę. Lietuvoje tuomet dar nebuvo nei vienos tokios jėgainės. Vyskupas Juozas to nepabūgo, bet suteikė šiam pilotiniam projektui žalią šviesą ir jį įvykdė. Panašiai buvo ir su kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje kuriamais rekolekcijų namais ir Rožinio slėpinių parku. Viską reikėjo pradėti nuo nulio ant plyno lauko. Ganytojo pasiryžimas ir drąsa tai pavertė sėkmingais vyskupijos projektais, tarnaujančiais Bažnyčios gėriui.

- Atsakingas ganytojas. 2009 m. gruodžio 21 d. šaltą ir žvarbią naktį sulaukiau skambučio iš vyskupo Juozo. Gailiu balsu jis pranešė, kad sudegė Labanoro bažnyčia. Man norėjosi gerai išsimiegoti ir ryte vykti apžiūrėti gaisravietės, tačiau vyskupas pareikalavo tuoj pat keltis ir ruoštis kelionei. Slidžiais ir užpustytais keliais, temperatūrai nukritus žemiau 20 laipsnių šalčio, per dvi valandas kartu su vyskupu pasiekėme Labanorą ir apie 6 valandą ryto pamatėme graudų vaizdą. Apie 8 valandą ryto Labanoro seniūnijoje buvo sukurta bažnyčios atstatymo iniciatyvinė grupė. Kol dar gaisrininkai saugojo rūkstančius nuodėgulius, buvo išplatinta žinia apie ryžtą atstatyti bažnyčią. Po dviejų metų bažnyčia buvo atstatyta.

- Linksmas žmogus. Nuo vyskupo Juozo veido niekad nenulipdavo šypsena, išduodanti nepaprastą sielos giedrumą. Juo jis apdovanodavo ir aplinkinius.

Ilsėkis Viešpaties šviesoje, mielas vyskupe Juozai!“ – Taip savo minčių srautą užbaigė Telšių vyskupas Algirdas.

Trečiasis Kaišiadorių vyskupijos istorijoje buvęs vyskupas ordinaras Juozas Matulaitis buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje, toje pačioje vietoje, kur ilsėjosi jo pirmtakas – antrasis Kaišiadorių vyskupas ordinaras, palaimintasis Teofilius Matulionis.

Telšių vyskupijos kurijos informacija