Kronika

Tie, kuriems teko laimė auginti vaikus arba dirbti vaikų darželyje, žinote vieną elementarią tiesą: vaikui kone kiekvienas naujas žaislas teikia laimę, tačiau po labai neilgo laiko jis jam nusibosta. Su tam tikromis išimtimis, žinoma. O nuobodulys vaikui – tarsi kruša ūkininkų pasėliams: visi nelaimingi.

Mes esame Dievo vaikai, tik mūsų žaislai skiriasi. Bet kokiu atveju, šiandien tekstas tebūnie truputį kitoks nei vakar – su mažiau informacijos, bet daugiau žinių.

Pradžiai pasimėgaukime Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, liepos 4-ąją, Policijos, Teisėsaugos ir teisėtvarkos dieną, Žemaičių Kalvarijos Didžiuosiuose atlaiduose pasakytos homilijos lengvabūdiška transkripcija.

Matas sėdi muitinėje. Vadinasi, turi reikalų su pinigais. Kam nerūpi pinigai?

Jeigu į šį klausimą galiu atsakyti teigiamai, vadinasi, mano tiesa yra melas.

Matas, dirbdamas tokį darbą, buvo užtikrintas dėl ateities, garantuojančios finansinį stabilumą, nes, nors būdamas kolaborantu su Romos centrine valdžia, okupavusią tuometinį Izraelį, ir dėl to niekinamas savo tautiečių, gerai dirbo savo darbą, atliko jam patikėtą funkciją ir puikiai vertėsi.

Ir čia priėjo...

Ne, ne Kindziulis.

Čia priėjo Jėzus su vienu vieninteliu sakiniu: „Sek paskui mane“.

Kokia drama turėjo įvykti Mato gyvenime, kad jis, užimdamas tokias pareigas ir turėdamas tokią sočią bei patogią poziciją, staiga viską palieka ir nuseka paskui Jėzų, kuris teištarė tris žodžius ir tuose žodžiuose nebuvo absoliučiai jokių garantijų nei dėl Mato dabarties, nei juolab dėl ateities?

Logiškiausiai skambantis atsakymas į šį klausimą – Matui pasimaišė galvoje. Akivaizdžiai.

Juk tūlas žmogus yra garantijų žmogus: darbo sutartys, terminai, atlyginimas, draudimai nuo nelaimingų atsitikimų, poilsis, atostogos, viršvalandžiai, teisės bei pareigos ir t.t. Žmogus trokšte trokšta aiškumo, kas su juo nutiks rytoj.

Jėzaus aiškus kvietimas nepaaiškina nieko. Ir tikrai nieko negarantuoja.

Romoje, Italijoje, yra viena labai graži bažnyčia, kurioje kabo garsaus dailininko Mikelandželo Merizio, paprastai žinomo kaip Karavadžas, paveikslas būtent apie Mato pašaukimo sceną, aprašytą šios dienos Evangelijoje. Prisimename, kad šio dailininko ypatybė – meistriškas gebėjimas savo kūriniuose žaisti su šviesa ir tamsa.

Visų pirma į akis krenta Jėzaus ištiesta ranka – ta pati, kuri išgelbėjo vidurvasarį vandeniu pavaikštinėti panorusį, bet dėl tikėjimo silpnumo skęsti pradėjusį apaštalą Petrą. Tokia ranka nupiešta ir Siksto koplyčioje esančioje Mikelandželo freskoje, vaizduojančioje, kaip Dievas kuria Adomą. Dievo ranka – ryžtinga ir atkakli, Adomo – atsipalaidavusi, su nuleistu smiliumi. Karavadžas nustebina, nes jo paveiksle Jėzaus ranka pavaizduota kaip žmogaus (Adomo) ranka, kas reiškia, kad Dievas veikia mano gyvenime per žmones, pirmasis veržiasi prie manęs ir veikia konkrečiose mano gyvenimo situacijose, tačiau aš negaliu jo pasiekti, suprasti ir pajusti, jeigu į Jo ištiestą ranką nekreipiu dėmesio. Karavadžo paveiksle taip pat matosi langas, pro kurį nesklinda šviesa. Intriguoja? Labai.

Kristaus ranką Karavadžas nutapo tiesiai po langu, padalintu į keturias dalis. Rėmas sudaro kryžių – sąsaja su Jėzaus kančia. Muitininkas kviečiamas žengti per kryžių ir išgyventi Velykas. Tokia yra kiekvieno žmogaus kelionė, jeigu jis tik ryžtasi į ją leistis. Tenka pereiti nuo vieno dalyko prie kito – žengti žingsnį kažko naujo link. Karavadžo neprilygstamas meistriškumas leidžia man suprasti, kad Dievas kviečia mane į naują gyvenimą, išsilaisvinant iš mirtį nešančių sąsajų. Jo ranka naikina atstumą, atkuria santykį, yra tarytum tiltas, pasirodantis tiesiai po kryžiumi. Karavadžas pabrėžia esminį kiekvieno pašaukimo momentą – velykinio susitikimo išgyvenimą. Amžinos atminties popiežius Pranciškus yra sakęs, kad kiekvienam pašaukimui pradžią duoda ne koks nors etinis motyvas ar idėja, bet susitikimas su asmeniu, atveriančiu siauram gyvenimui platų horizontą ir duodančiu jam lemiamą kryptį.

Esą tėra du susitikimo būdai: pirmasis – tai žaibas arba blyksnis, akimirka, kaip nutiko apaštalui Pauliui; antrasis – aušra, kylanti iš lėto, teikdama vis daugiau šviesos, bet neleidžianti žinoti momento, kada išaus diena.

Dievas pasirenka geriausią būdą mane pasiekti, o man tereikia žinoti, jog Jis iš begalinės meilės kiekvieną akimirką trokšta susitikti su manimi, gerbdamas mano laisvę.

Mato pašaukime slypi dar viena itin reikšminga detalė: murmantiems fariziejams Jėzus aiškiai pasako, kad atėjo gelbėti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, gydyti sergančiųjų, o ne sveikųjų.

Jeigu aš neturiu nuolankumo ir drąsos pripažinti, kad esu silpnas ir mane reikia gelbėti, techniškai man niekada nepavyks įsikibti į ištiestą Viešpaties ranką ir pakartoti Mato pašaukimo istorijos. Liksiu gyvenimo šalikelėje su savo pinigais, kurie nuvertės, ir garantijomis, kurios akimirksniu nustos galioti, suėjus terminui arba ištikus Force Majeure aplinkybėms.

Šioje vietoje galėtume ištarti „Amen“ ir eiti ruošti namų darbų, kurie yra neatskiriama kiekvieno vaiko gyvenimo dalis. Tačiau dabar vasaros atostogos – tad einame į Kryžiaus Kelio Kalnus maldauti Viešpaties, kad paliestų mus savo ištiesta ranka ir suteiktų drąsos bei nuolankumo į ją įsikibti. O Jus paliekame su ilgu sąrašu garbingų asmenų, kurie šiandien, Šilutės dekanato dieną, savo dalyvavimu ir malda nuostabiai įsikomponavo į temą apie pašaukimą:
tai LR Seimo kancleris Algirdas Stončaitis, Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis ir kiti savivaldybės administracijos atstovai bei darbuotojai, Šilutės dekanato piligrimai, Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Saulius Nekraševičius, Viešojo saugumo tarnybos vado pavaduotojas Giedrius Klimavičius, Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus patarėja Živilė Budginienė, Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorių atstovaujantis Šiaulių kalėjimo viršininkas Paulius Blažukas, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Edita Ročytė, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Gražvydas Žebelys, Klaipėdos teritorinės muitinės atstovai, Lietuvos policijos teritorinių ir specializuotų padalinių vadovai, Viešojo saugumo tarnybos padalinių vadovai ir darbuotojai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos padalinių vadovai ir darbuotojai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento padalinių atstovai, Lietuvos teismų, prokuratūros, probacijos tarnybos, kalėjimų departamento, muitinės, viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir darbuotojai, Lietuvos policijos kapelionai ir psichologai, visi teisėsaugos ir teisėtvarkos srityje tarnaujantys ir dirbantys žmonės.

Grojo Vidaus Reikalų Ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras. Meno vadovas – Artūras Maniušis, dirigentas – Eimantas Anskaitis. Giedojo kaip visuomet nepakartojamas Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos choras, vadovaujamas Vitos Matulės.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko