Kronika
Tikriausiai daugelis Jūsų, skaitančių kasdienes Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų apžvalgas, esate matę 1997 metų vokiečių režisieriaus Thomas Jahn filmą „Beldžiant į dangaus vartus“, pelniusį galybę prestižinių apdovanojimų. Gali būti, kad žiūrėjote šį kinematografinį meno kūrinį ne kartą ir ne du.
Filmo siužete – du onkologiniai ligoniai, susipažinę ligoninėje ir nusprendę iš jos pabėgti, kad pamatytų jūrą, nes jiems diagnozuotas nepagydomas vėžys. Drauge jie leidžiasi į nuotaikingą kelionę, patirdami įvairius nuotykius ir taip praleisdami likusias žemiško gyvenimo valandas. Filmas nagrinėja draugystės, gyvenimo prasmės ir mirties temas. Jame atskleidžiamas žmogaus elgesys paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, parodoma tikroji dalykų vertė.
Kiekvienas iš mūsų, kokio amžiaus ar sveikatos būklės bebūtume, keliaujame tokią pačią kelionę. Skirtumas tik tas, kad nežinome skaičiaus, apibrėžiančio mūsų žemiško gyvenimo trukmės sandėlio likutį. Todėl neretai elgiamės lengvabūdiškai, nes trokštame tikėti, kad rytojus visada ateis. Deja, vieną rytą, o gal vakarą, vieną žiemą, o gal vasarą rytojus išaus, tačiau jame mūsų nebebus. Pasak Evangelijos žodžių, žemiškojo mūsų gyvenimo sandėlio vedėjas yra Dievas Tėvas, kuris vienintelis žino tikslų mūsų asmeninės pasaulio pabaigos laiką bei aplinkybes.
Žemaičių Kalvarijoje eidami Kryžiaus Kelio Kalnus ir apmąstydami Dievo Tėvo sūnaus Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį už tai, kad mes apskritai turėtume galimybę pasibelsti į Dangaus vartus, kartu prisimename ir savo nueito gyvenimo kelio nelygumus, keldami elementarų klausimą: ar mano gyvenimas, koks jis šiandien yra, tikrai veda prie tų vartų, į kuriuos norėčiau pasibelsti?
Liepos 7-ąją, maldos už taiką dieną, šį klausimą nagrinėjome kartu su į Žemaičių Kalvariją atvykusiu Vilniaus arkivyskupo metropolito pagalbininku vyskupu Arūnu Poniškaičiu, Skuodo rajono savivaldybės meru Stasiu Gutautu, vicemere Inga Jablonske, Klaipėdos respublikinės ligoninės Skuodo filialo vadove Ramute Bereniene, VšĮ Skuodo PSPC direktoriumi Stasiu Vainoru, Skuodo rajono Kultūros centro direktoriumi Vidmantu Valinskiu, visais Skuodo rajono seniūnijų seniūnais, savivaldybės skyrių vadovais ir darbuotojais, baisiniu kiekiu Skuodo dekanato piligrimų, dvasininkų ir Skuodo Švč. Trejybės parapijos choru, vadovaujamu Živilės Mackevičiutės.
Sakoma, kad Lietuva prasideda nuo Skuodo, o taika pasaulyje – nuo mano ir Tavo širdies.
Homilijoje svečias vyskupas sakė, kad vienas iš kreipinių, kuriais mes kreipiamės į Švč. Mergelę Mariją, kaip tik ir yra „Dangaus vartai“. Esą Marija visada rodo į savo sūnų Jėzų Kristų, kuris yra tikrieji vartai, vedantys į laimės perpildytą, niekada nesibaigsiančią Amžinybę. „Šventasis Raštas šiandien mums kalba apie kopėčias, kuriomis aukštyn ir žemyn juda Dievo angelai, išreiškiantys Dievo Apvaizdos artumą; ir tos kopėčios yra pats Jėzus Kristus, kurio pėdomis sekdami, pakopa po pakopos atsidursime prie tikrųjų Dangaus Karalystės vartų“, – tikino vysk. A. Poniškaitis. Jo teigimu, Dievas nuolat beldžiasi į mūsų širdis, norėdamas ten patekti ir padovanoti taiką ir ramybę. Esą tas širdies atvėrimas reiškiasi per nuolatinę maldą, kurios metu stojame prieš Viešpatį su visu savo gyvenimu, ne su kažkokia jo dalimi, ne su kauke ant veido, idant atrodytume patrauklesni ir sau, ir Dievui. Ne. Ganytojas iš sostinės ragino būti savimi, ateiti su savo negalėmis, priklausomybėmis, su visu tuo, kas mumyse sužeista. „Pastaruoju metu mano mintyse glūdi supratimas, kad į žmogaus širdį Dievas žengia basomis kojomis, tarytum į tą šventą žemės lopinėlį, apie kurį jis kalbėjo Mozei Senajame Testamente, liepdamas šiam nusiauti sandalus, nes vieta, kurioje Mozė stovi, esanti šventa žemė. Kiekvieno iš mūsų širdis yra ta šventa žemė, į kurią gali patekti tik kviečiamas, ir tik basomis kojomis“, – išraiškingai kalbėjo vyskupas, primindamas, kad ir į neramumų bei karų drebinamą pasaulį Jėzus atėjo basas. Basas Jis buvo ir ant kryžiaus. Maža to, Paskutinės Vakarienės metu Jėzus pasilenkė prie mokinių kojų – pavargusių, dulkėtų, purvinų, basų – kad jas nuplautų. Pasilenkė susijuosęs vien rankšluosčiu, kuris viską sugeria: mūsų neviltį, mūsų pyktį, mūsų abejingumą, mūsų stingdančias baimes. „Jėzus pasilenkia, plauna, sugeria, sakydamas – ir jūs taip vieni kitiems darykite. Tokiu būdu dovanodamas mums meilę ir taiką, jis siunčia mus šiomis dovanomis dalintis savo aplinkoje“, – kvietė Vilniaus arkivyskupo augziliaras, atkreipdamas dėmesį į Evangelijos ištraukos momentą, kai Jėzus prikelia iš numirusių negyvą mergaitę, tikindamas žmones, esą ji tik miega – o tie iš Jo juokėsi. Vyskupo Arūno teigimu, juokas arba pašaipa, netikėjimas tiesiog užritina akmenį ant mūsų širdžių – tuomet esą nelieka jokių galimybių Dievui ten patekti ir pakeisti mūsų gyvenimą, įgalinantį pasitikėti Viešpačiu ir nebijoti basomis kojomis lipti tomis žemaitiškomis drobynomis Jo Karalystės vartų link, pakopa po pakopos, visiškai nesijaudinant dėl likusių pakopų skaičiaus.
Prieš išjungiant kompiuterį, it kokia senmergė peršasi elementarus klausimas: „Jeigu žinotum, kiek tiksliai liko Tau, kaip šį laiką praleistum?“
Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko
