Kronika

Mes, žmonės, esame tokie sutvėrimai, kurie turi pagrįstų arba ne visai pagrįstų, kartais net kosmoso tyla atsiduodančių lūkesčių.

Dažnai tie lūkesčiai būna atremti į tam tikras pareigas užimančius arba einančius žmones, kurie privalo atitikti aiškius ir į metalinius rėmus patalpintus mūsų subjektyviai suformuotus reikalavimus.

Juk gyvenime apstu situacijų, kai pasijuntame it kokie Techninės apžiūros darbuotojai, išvydę atriedant seną, pilką, dyzelinį „Opelį“ – pakanka vieno vienintelio žvilgsnio įvertinti, kad šitas garantuotai viršys griežtai reglamentuotą išmetamų teršalų kiekį ir žalio lipduko, leidžiančio patekti į tam tikras zonas Vokietijos ar kituose Europos miestuose, tikrai negaus.

Tokia išankstinė ir ne visuomet objektyvi mūsų pozicija neretai pakiša koją mums patiems – kaltindami, teisdami, mokydami ir pasmerkdami kitą mes tarytum užrakiname savo vidinį pasaulį kodine spyna, kurios atrakinti negali net Dievas, norintis ten ateiti kaip paprastas darbininkas ir išdekoruoti mūsų širdį išminties krisleliais.

Toks žemaitiškas užsispyrimas turi ir pozityvių detalių, tačiau kai neretai iš vieno ar kito išgirsti, koks, jo manymu, turėtų būti politikas, pedagogas, policijos pareigūnas, seniūnas, viršaitis arba kunigas – norisi susiimti už galvos ir paklausti: „Brolau, jeigu jau taip gerai išmanai visas gyvenimo subtilybes ir gebi kiekvienam paaiškinti, kaip reikia teisingai gyventi nė sekundės nepabuvojęs jo kailyje, tai gal pasakytum, kokiu matu išmatuotum skirtumą tarp tobuliausios savęs versijos, sukurtos pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir to, koks esi šią akimirką? Ar tai būtų coliai, centimetrai, kilometrai, o gal – šviesmečiai?..

Nes mėtyti akmenis nepaprastai lengva, bet juo rinkti – ypatingai sunku.

„Kiekvieno krikščionio užduotis – rodyti Dievo Karalystę žodžiais bei darbais – rodyti visu savo gyvenimu kiekvienam sutiktajam – laiku ir nelaiku“, – savo homiliją pradėjo šiandien, liepos 10-ąją, į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos Atlaidus atvykęs dar vienas garbus svečias – Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas. Jo teigimu, visas Atlaidų miestelis turi specifinį, Dangaus Karalystės kvapą, kurį nesunku užuosti, pažvelgus į piligrimų akis, talpinančias savyje kantrybę, ištvermę, meilę ir tikėjimą.

Anot pamokslininko, šios dienos Evangelijos ištraukoje jam pasirodė itin svarbus vienas sakinys. Jėzus siunčia savo mokinius skelbti Dievo Karalystę ir pamoko: „Jeigu jūsų nepriimtų, išeidami nusikratykite dulkes nuo savo kojų“. Esą mes visi ne kartą patyrėme, kaip mūsų tikėjimo žinios nepriima kiti žmonės, net patys artimiausi. Tad ant ko tas dulkes kratyti?

Kadangi svečias iš Kauno kalbėjo ir piligrimams, ir kunigams, kurie Telšių dekanato dieną susibūrė maldai už dvasininkus, pašvęstuosius, seminaristus bei šv. Mišių patarnautojus iš daugybės parapijų, kiekvienas klausantysis turėjo progą prisiminti atvejus, kai dėl Kristaus Evangelijos arba kito žmogaus gerovės sudegini save it Velykinę žvakę su visu stovu, o rezultatas – pašaipos, abejingumas, o kartais – ir spjūvis į veidą tiesiogine šių žodžių prasme.

Vysk. S. Bužauskas papasakojo jauno kunigo istoriją, kai šis, lankydamas ligonius ligoninėje ir nešdamasis kartu su savimi Švenčiausiąjį Sakramentą – Dievo Kūną bei Ligonių aliejų, pasilenkė prie vieno sunkiai sergančio ir paskutines žemiškas valandas skaičiuojančio senolio paklausti, ar šis nenorėtų atlikti išpažinties, pasikalbėti, priimti Ligonio sakramento ir šv. Komunijos. Esą šis tik įdėmiai pažvelgė dvasininkui į akis, atsikrenkštė ir iš visų jėgų spjovė jam į veidą.

„Sunku įsivaizduoti, kas tuo metu dėjosi to jauno kunigo galvoje, – kalbėjo homilijos autorius. – Ir pyktis, ir priešiškumas, ir liūdesys, ašaros tvenkiasi – tikras jausmų sąmyšis. Jis išbėgo į koridorių ir to koridoriaus kampe praleido keletą minučių, visas drebėdamas ir atviru tekstu pasakodamas Dievui apie savo išgyvenimus, kitaip tariant, melsdamasis, tačiau maldos turinį sudarė jausmų paletė, priekaištingai išrėkta Viešpačiui“.

Kai kunigas, nusišluostęs ašaras ir truputį nusiraminęs, rengėsi išeiti iš skyriaus, esą netikėtai pasirodė slaugos darbuotoja ir paprašė vėl užeiti į tą pačią palatą. Kunigas net sudrebėjo iš baimės: eiti ir rizikuoti būti dar kartą paniekintam? Na jau ne!

Ir vis dėlto – juk esu kunigas. Privalau būti tuo, kas esu.

Surizikavo. Užėjo. Gavo paciento atsiprašymą ir prašymą viso gyvenimo išpažinčiai.

Po to ligonis priėmė Sakramentus. O po kurio laiko palaimingai iškeliavo į Tėvo namus.

Tądien dvasininkas išgyveno ir šiurkštų atstūmimą, ir švelnų priėmimą.

Šiandien, klausydamiesi šios istorijos, tiek dvasininkai, tiek piligrimai, tarp kurių buvo ir LR Seimo narys Martynas Gedvilas, Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, Administracijos direktorė Lina Leinartienė, Telšių regioninės ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė su komanda, Telšių miesto bei rajono seniūnai, matyt, kiekvienas savaip ją priėmė, suprato ir padarė išvadas, ant ko vis dėlto reikia kratyti visų savo subjektyvių lūkesčių ir bevaisių pastangų dulkes.

O prisiminus, kokią įstabią maldingumo nuotaiką sugebėjo sukurti Telšių šv. Antano Paduviečios parapijos choras, vadovaujamas Elytės Žirgulienės, galvoje sušmėžavo dar viena išvada: reikia turėti neįtikėtinai daug nuolankumo priimti gyvenimą kaip Dievo dovaną ir Jo malonę būti tokiu, kokiu Jis tave nori matyti, ir atvirkščiai – didžiulės puikybės bandyti padaryti kitus tokius, kokius tu nori matyti, ir visą gyvenimą apsimetinėti, kad gyveni.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko