Kronika
Yra toks pasakojimas, daugeliui iš Jūsų greičiausiai žinomas arba bent jau viena ausimi girdėtas, apie upės užtvankos statybą senais laikais, kai dar nebuvo žymesnių techninių išradimų, jų ištobulinimų, o novatoriškos genialių žmonių idėjos dar nebuvo virtusios traktoriais, kranais, savivarčiais ir kita technika, pakeitusią žmogaus darbo jėgą. Užtvankos statyboms reikėjo daug žmonių, nebijančių sunkaus fizinio darbo. Kad būtų tvirta, užtvanka buvo renčiama iš akmenų, kuriuos skaldė į mažesnius, tašė, lygino ir lipdė vieną šalia kito. Pro statybvietę nuolat vaikščiojo praeiviai, paskendę savo mintyse apie kasdienius rūpesčius ir nekvaršindami galvų, nei kas čia statoma, nei dėl ko. Juolab, dar nebuvo sukurtos įvairios, ne visada su sveiku protu koreliuojančios statybos taisyklės ir nebuvo įkurtos institucijos, akylai stebinčios ir už menkiausią tokių taisyklių pažeidimą nesibodinčios it sniego gniūžtėmis baudomis apmėtyti statytoją.
Tačiau vieną gražią dieną vienam smalsuoliui minėti dalykai kažkodėl parūpo. Jis priėjo prie vieno akmenskaldžio, nešinas klausimu: „Ką čia, tamsta, darai?“. Klausiamasis tik pakėlė galvą, atbula ranka nusišluostė varvantį prakaitą ir piktokai atrėžė: „Argi nematai?! Akmenis skaldau“. Smalsuoliui tokio atsakymo akivaizdžiai nepakako, tad jis, ištaręs „Dieve, padėk“, ramiai nužingsniavo kito augaloto vyro link, triūsiančio prie didžiulio akmens, užduodamas identišką klausimą. Šis taip pat pakėlė galvą, nusišluostė prakaitą, mostelėjo kirviu į dangų ir tarstelėjo: „Sunkūs laikai dabar, reikia pragyvenimui užsidirbti, todėl ir plušu kaip jautis“. Smalsuoliui ir šitas atsakymas, matyt, nepadarė įspūdžio, tad jis tiesiu taikymu nudrožė prie trečio akmenskaldžio. Anas, išgirdęs klausimą, mostelėjo kirviu ne į orą, bet upės pusėn ir išdidžiai atsakė: „Taigi statau užtvanką, taip reikalingą vietiniams gyventojams, kad visi turėtų pakankamai vandens“.
Trys žmonės dirbo tokį pat darbą, bet savo darbo reikšmę vertino visiškai skirtingai.
Šį pasakojimą girdėjo visi, kurie dalyvavo pagrindinėse Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų vidudienio šv. Mišiose liepos 11 dieną arba klausėsi jų Marijos radijo bangomis.
Priešpaskutinė Atlaidų diena buvo paskirta maldai už medikus ir ligonius. Tikintiesiems patarnavo Gargždų dekanato dvasininkai, o tarp gausiai susirinkusių ligoninių ir poliklinikų vadovų, gydytojų, slaugytojų, administracijos darbuotojų, pacientus aptarnaujančio personalo ir pačių ligonių buvo galima išvysti LR Seimo narius Alvydą Mockų ir Liną Šukytę-Korsakę, Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerę Violetą Riaukienę, vicemerą Vytautą Butkų, Dovilų seniūnijos seniūnę Nijolę Ilginienę, Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos narę Reginą Kernagienę, šios savivaldybės Sveikatos centro direktorę Neringą Tarvydienę ir kitus garbingus asmenis.
Istorija apie nevienodą akmenskaldžių požiūrį į savo darbą buvo sudėtinė įtaigios bei nuoširdžios homilijos dalis, o tos homilijos autorius – Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai, Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, vadovavęs šios dienos šv. Mišių aukai ir pilku dangumi nuspalvintai Kryžiaus Kelio Kalnų procesijai. Reikia pastebėti, kad pilki ir tankūs debesys buvo bematant retušuoti į pakilią emociją, kurią inicijavo tikinčiųjų ausis pasiekusių Gargždų šv. Arkangelo Mykolo parapijos šlovintojų grupės, vadovaujamos Petro Katauskio, giesmių akordai.
Įdėmiai klausiusieji pamokslo nesunkiai suprato, jog kalbėdami apie medicinos darbuotojus, kalbame ne tik apie procedūras, vaistus ar diagnozes, bet visų pirma – apie gydymą ir gelbėjimą. Esą visi, kurie vienaip ar kitaip susiję su medicinos sritimi, iš esmės prisideda prie galutinio tikslo – žmogaus kančios palengvinimo ir sveikatos grąžinimo. Tai reiškia, kad medikai yra to galutinio žmogaus gelbėtojo – Kristaus – atstovai šiame pasaulyje savo empatija, kantrybe, atidumu ir pagalba.
Arkivyskupo L. Virbalo SJ teigimu, Kryžiaus kelias, kuris Žemaičių Kalvarijos Didžiųjų atlaidų metu minamas po keletą kartų per dieną, mums aiškiai parodo, kaip esame reikalingi vieni kitų. „Mums atrodo, kad sekame Jėzų Jo Kryžiaus kelyje. Bet yra priešingai – tai Jėzus keliauja su mumis per gyvenimą, kuriame apstu įvairiausių kryžių, – kalbėjo arkivyskupas. – Ligoje, kančioje esame kartu ir tas santykis tarp žmonių tokiais momentais yra pats aktyviausias. Visais atvejais esame stipresni tada, kai rūpinamės vieni kitais“.
Esą kultūra, kurioje žmonės galvoja tik apie save, tampa silpna, o bendruomenės išlieka tik tada, kai žmonės bendradarbiauja ir padeda vieni kitiems. „Mums reikia tikėjimo, kuris skausmą ne paneigia, bet pripildo jį prasmės, meilės bei tikėjimo, kurio mokomasi iš kryžių nešančio Jėzaus“, – taikliai pastebėjo svečias, dar kartą dėkodamas medikams ir pajuokaudamas, kad kiekvienas žmogus iš esmės gali priskirti save ligonių kategorijai, nes greičiausiai neatsirastų tokio, kuris niekada nebūtų sirgęs.
Remiantis asmenine praktika, iš tikrųjų sirgti yra menki juokai. Kaip ir skaldyti akmenis. Reikalinga neišmatuojama kantrybė ir vidinė bei fizinė stiprybė tiek išbūti skausme, tiek ištverti iki darbo dienos pabaigos mosuojant įnagiu, skirtu ne malkoms ir ne žmonių galvoms ant ešafoto kapoti.
Tik tikėjimas, kad esu ne atsitiktinė auka, bet Dievo komandos dalyvis, klojantis pamatus Dangaus Karalystei, įgalina iš tikrųjų jausti savo vertę bei reikalingumą net gulint sunkios ligos patale, net sėdint neįgaliojo vežimėlyje, net kenčiant sunkiai protu suvokiamą skausmą arba dirbant bet kokį širdžiai nemielą darbą.
Be tokio tikėjimo esu tik paprastas akmenskaldys, burnojantis ant viso pasaulio dėl savo bėdų ir gyvenimo kryžių ne oriai nešantis, bet nelyginant vergas velkantis nelygia žeme.
Rytoj – paskutinė Atlaidų diena. Atvažiuok, jeigu dar nebuvai.
O savo išdidumą palik saugoti namų.
Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko
