Kronika

Paskutinė, dvyliktoji, Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų diena – Žemaičių Kalvarijos parapijos ir Bendruomenių diena.

Paskutinis likęs, bet jokiu būdu ne prasčiausiai tikintiesiems patarnavęs Akmenės dekanatas, su dekanu Olijandu Jurevičiumi bei jo kuruojamais dvasininkais. Šalimais – Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas.

Paskutinė intencija – kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos Šventovę toli sklistų, o jos piligrimai iš Žemaitijos, Lietuvos ir viso pasaulio patirtų gausių Dievo malonių.

Paskutinė homilija, kurią sakė ir pagrindinių šv. Mišių šventimui bei procesijai į Kryžiaus Kelio Kalnus vadovavo ne kas kitas, o pats Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Galiausiai – paskutinis aprašymas to, kas tokio ypatingo kasdien vykdavo Atlaidų metu, kad visi piligrimai iškeliaudavo vienaip ar kitaip palytėti Jėzaus ir jo Motinos – Švč. Mergelės Marijos.

Dangus šiandien apdovanojo mus vasariška šiluma, o į Atlaidus susirinkusių ir Dievo ieškoti panūdusių žmonių kiekis pranoko bet kokius organizatorių lūkesčius.

Apie Dievo paieškas homilijoje kalbėjo ir Žemaičių ganytojas A. Jurevičius. Jo teigimu, šiandien psalmėje girdėtas kvietimas „Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys“ byloja, kad širdys atgis ne tuomet, kai Dievą rasime, bet pabrėžiamas nuolatinis Dievo ieškojimas. Esą anot Biblijos, Dievas mums atsiskleidžia palaipsniui, žingsnis po žingsnio – tai mes matome iš Senojo Testamento, kai Dievas kalbėjo Mozei iš degančio krūmo, po to per pranašus, tačiau apsireiškimo viršūnę pasiekė tuomet, kai prakalbo mums per savo Sūnų Jėzų Kristų.

„Žvelgdami į Dievo apsireiškimo procesą pastebime, kad Dievas elgiasi su mumis labai pedagogiškai. Joks mokytojas pirmokui neduoda dvyliktokų lygio užduočių, bet palaipsniui iki to veda, augina, kantriai moko, su meile duoda pastabas ir parodo klaidas. Tik taip mokinys, paklusdamas mokytojui, gali labai daug ką pasiekti. Panašiai yra ir tikėjime: nuolatinis Dievo ieškojimas mus augina ir padeda mūsų kasdienybėje“, – aiškino pamokslininkas.

Esą kiekvienoje kelionėje labai svarbūs sustojimo taškai, kuriose mes pasipildome atsargas, pailsime tam, kad galėtume vėl keliauti toliau. Tais sustojimo taškais mums tampa tokios piligriminės vietos kaip Žemaičių Kalvarija. Čia, it prie šaltinio, ateini, atsigaivini, pasistiprini ir keliauji toliau. Juk ir einant Kryžiaus Kelio Kalnus, stabtelėjimus prie koplyčių nuo seno buvo įprasta vadinti statio – sustojimais.

Vyskupas taip pat atskleidė, ką jam asmeniškai reiškia šie Atlaidai ir ką jis jaučia: „Per šiuos atlaidus kasdien po kiekvienų šv. Mišių būdavo einama į Kalnus, t. y., keturis kartus per dieną. Asmeniškai aš į Kalnus eidavau kartą per dieną. Tad šiandien einu vienuoliktą dieną iš eilės. Kokie mano įspūdžiai? Visų pirma, po Kalnų jaučiu tam tikrą fizinį nuovargį, tačiau širdis džiaugiasi, nes giedodamas, klausydamas mąstymų, maldų, jaučiu didžiulį sielos polėkį. Dvasia atsigauna!“

Baigdamas homiliją, Telšių vyskupas pažymėjo, kad paskutinę atlaidų dieną širdis yra kupina dėkingumo Dievui už patirtas malones.

„Neseniai išgirdau, kad dėkoti yra labai sveika: dėkojant smegenyse gaminasi ypatingas hormonas – dopaminas, dar kitaip vadinamas laimės hormonu. Jei tik mes dėkosime Dievui, pajusime, kad ir patys tampame laimingesni, “ – garantavo vysk. A. Jurevičius, pats po Kryžiaus Kelio Kalnų dėkojęs milžiniškam būriui geros valios žmonių, be kurių paramos ir pagalbos kasmet suorganizuoti tokius dvasinius fejerverkus dvylika dienų paeiliui taptų neįveikiama užduotimi.

O pabaigai... įsivaizduokite savo gyvenimą nelyginant dangoraižį su sugedusiu liftu. Norint pasiekti namus, tenka naudotis laiptine su daugybe aukštų ir begalybe pakopų. Lipdami sutinkame tokių pat pakeleivių, su jais šnekučiuojamės apie nieką, kad laikas greičiau praeitų ir nereikėtų galvoti apie tai, kiek sunkių žingsnių, t.y., apsisprendimų, liko. Kuo aukščiau lipame, tuo sunkiau darosi. Taip pat prasilenkiame su tais, kurie kažkodėl paskubomis leidžiasi žemyn. Sustoję atgauti kvapo vienoje iš laiptinės aikštelių, žyminčių kelioliktą, o gal ir keliasdešimtą aukštą, staiga suvokiame – raktas nuo durų juk liko apačioje...

Tos durys – ne Dangaus Karalystės vartai. Nuo pastarųjų raktus turi Šv. Apaštalas Petras.

Tos durys – tai mano širdies durys, mano vidinio pasaulio, kurį laikau namais, durys. Jos tvirtai užrakintos išankstinėmis nuostatomis, vengimu priimti kritiką, abejingumu viskam, ko nesuprantu, bėgimu nuo kančios, negebėjimu sukurti tvarius santykius nei su savimi, nei su kitu žmogumi, nei su Dievu.

Durys metalinės, šarvuotos ir be skambučio šalia.

Negaliu jų atidaryti, nes nugyvenau didžiąją dalį gyvenimo bet kaip, todėl raktas liko apačioje. Liftas neveikia, laiko ir jėgų sulakstyti žemyn taip pat nebėra. Padėtis atrodo beviltiška.

Ar pasiduosiu ir iki galo laikysiu tvirtai įsikabinęs į šio pasaulio turėklus, kurie sumontuoti iš puikybės – pinigų, valdžios, priklausomybių, egoizmo ir kitų panašių dalykų?

Ar pasileisiu, sužadindamas savyje visą įmanomą nuolankumą ir maldos forma paprašysiu pagalbos, tvirtai tikėdamas, kad Dievui nepaprastai rūpi mano amžinoji ateitis ir Jam nėra negalimų dalykų? O čia – tik paprastas liftas. Žmogžudžiui ant kryžiaus pakako vieno vienintelio nuolankaus sakinio, kad atsidurtų rojuje.

Taigi, koks mano sprendimas? Apie tai, Brangieji, buvo 2025 Jubiliejaus metų Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko