Kronika

2026 m. rugsėjo 17 dieną, ketvirtadienį, po ilgesnio nesimatymo vasaros pertraukos metu Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijoje vėl vyko Telšių vyskupijos kunigų permanentinis susirinkimas.

Gausiai susirinkusius dvasininkus pasitiko itin garbus svečias – Apaštalinis Nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, trumpam sugrįžęs į Tėvynę ir sutikęs pasidalinti savo patirtimis karo niokojamoje šalyje ir, kaip pats sakė – padrąsinti.

Arkivyskupo teigimu, Romos Katalikų Bažnyčia turi didžiulius dvasinius turtus, kuriais ne visada naudojasi. Anot jo, turėdami skirtingas patirtis, naudojame skirtingą kalbą ir neretai vieni kitų nesuprantame. Taip, kaip Ukrainoje sužeisti kariai, grįžę iš fronto be rankų ir be kojų, daug geriau sutaria su šunimi, nes su juo nereikia kalbėtis, kaip reikėtų su žmogumi, kuris nėra patyręs jokių sužalojimų fronte ir turi visas galūnes. Šiuo atveju šuo, kuris tik prisiglaudžia ir nereikalauja palaikyti pokalbio, paradoksaliai tampa geresniu reabilitatoriumi už žmogų.

Vis dėlto, pasak arkiv. V. Kulboko, nereikia nuleisti rankų ar nuliūsti, kai aukodami laidotuvių Šv. Mišias susiduriame su jų dalyviais, neturinčiais jokių tikėjimo pagrindų, tad ir natūraliai nesuprantančiais, apie ką yra Šv. Mišių auka bei mūsų homilija. Tai tiesiog esą skirtingos patirtys. „Kaip ir pranašą Ezekielį, kurį Dievas paskyrė būti pranašu ir kurio niekas nesiklausė, mus Dievas taip pat siunčia skelbti Evangelijos, nors niekas aplink to nesupranta. Tiesa yra ta, kad mes tik dalinamės, tačiau kol žmonės nebus atviri Dievo malonei, niekas jos nepriims“, – drąsino arkivyskupas.

Jis papasakojo ir apie vienos moterų grupės iniciatyvą Ukrainoje ruošti psichologus ir psichiatrus, kurie galėtų dirbti su sunkiai sužeistais kareiviais. Paruošę dvidešimties psichologų grupę, ją nuvedė į ligoninę, kurioje guli sunkiai sužeistieji. Po vienos pamainos, praleistos toje ligoninėje, aštuoniolika iš dvidešimties atsisakė tolimesnio darbo – liko tik du, kurie, padirbėję dar vieną dieną, taip pat pakėlė rankas. Iš visos „paruoštos“ psichologų grupės neliko nė vieno, kuris galėtų dirbti toje ligoninėje. Tuomet ta moterų asociacija iškėlė paprastą klausimą: „Tai pas ką mums eiti?“ Atsakymas – belieka bažnyčia, esanti Ukrainoje, visų konfesijų: protestantai, žydai, pravoslavai ir katalikai. Esą dvasininkai yra įpratę bendrauti su įvairiai nuskriaustais žmonėmis. „Todėl tokiomis ekstremaliomis situacijomis mes, Kristaus pašauktieji, esame vieninteliai, kurie turime noro ir jėgų žmones išgirsti, – kalbėjo Apaštalinis Nuncijus. – Turite savo rankose labai daug turtų, bet kartais neįvertinate, ką iš tiesų turite. Esate kunigai. Jums nereikia laukti, kol kas nors kažką Jums nurodys. Jus pasiuntė Viešpats, ir dėl to Jūsų uždaviniai yra du: žiūrėti, ką patys sugebate, ir suprasti, kad pagrindinė visa ko problema yra netikėjimas.“

Arkivyskupas papasakojo apie savo pažįstamą, kurio rimtas širdies problemas išsprendė poros minučių vienuolės malda. Stebuklas – absoliučiai tikras, parodantis tikrąją Bažnyčios galią, kai meldžiamasi su tikėjimu. Tačiau esą labai dažnai mums atsiranda demoniškas įprotis po tūkstantojo prašymo maldoje negavus iš Jėzaus teigiamo atsakymo nuleisti rankas ir nustoti melstis. „Taip siūlo Piktasis. Tuo tarpu Dievas dovanoja savo amžiną bei ištikimą meilę žmogui ir prašo iš jo to paties: jeigu po tūkstančio maldos kartų negavai stebuklo, prašyk jo penkis tūkstančius – nesileisk suvedžiojamas ir lik ištikimas, nebijok daryti sunkesnius dalykus. Nepasiduok gundymui – „aš nesu šventas, man nieko nepavyks...“ Bažnyčioje nėra nė vieno švento – net tie, kuriuos Bažnyčia skelbia šventaisiais, iki žemiškojo gyvenimo pabaigos buvo nuodėmingi – visi iki vieno. Atmink, kad esi Kunigas, Dievo pateptas kunigas, ir Velniui nėra duota galia kunigą užpulti. Atvirkščiai – Velnias bijo kunigo ir visada bijos, net tada, kai jis nėra šventas. Eucharistija įvyksta, Sakramentai įvyksta, o Jums meldžiantis – ar už save, ar už kitus – tereikia nepajudinamo tikėjimo, jog Dievui nėra negalimų dalykų. Tada vyksta stebuklai, tada Bažnyčia per jus apreiškia save pasauliui“, – tikino arkiv. V. Kulbokas, savo pasidalinimą pradėjęs ir pabaigęs bendromis visų susirinkusiųjų maldomis konkrečiomis intencijomis. Viena jų – už šiuo metu labai sunkiai sergantį jauną vyskupijos kunigą Viktorą Daugėlą.

Antroje susirinkimo dalyje einamuosius vyskupijos reikalus aptarė Telšių vyskupo generalvikaras kan. Vilius Viktoravičius, vyskupijos kurijos referentė Sonata Jakumienė, Telšių vyskupijos Caritas, Jaunimo centro atstovai, prasidėjusius naujus pasiruošimo sakramentams ir katechezės metus pristatė Katechetikos centro vadovas mons. Rimantas Gudlinkis.

Katalikiškos žiniasklaidos aktualijas pateikė iš Kauno arkivyskupijos atvykęs nuolatinis diakonas Darius Chmieliauskas, su kuriuo Tauragės dekanato dekanas kun. dr. Marius Venskus užmezgė labai įdomią diskusiją teisiniais katalikiško žodžio aspektais.

Dvasininkų sambūris, kaip įprasta, baigėsi bendrais pietumis ir ilgesniais nei įprasta privačiais pokalbiais. Seniai nesimatę, kunigai skirstytis neskubėjo.

Kitas toks susirinkimas numatytas spalio 21 dieną. Tai bus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų organizuojamas seminaras dvasininkams apie smurtą nepilnamečių ir pažeidžiamų žmonių atžvilgiu.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Domininko Lizdenio